Kai kurie dalykai mums yra tokie savaime suprantami, jog atrodo, kad taip yra visiems. Kiti tik nenori kažko daryti (piktybiškai!) arba nežino, kad gali tą patį, ką ir mes. Tačiau tai ne visai tiesa.

Aš turiu vadinamąją geležinę valią, ir kartu priklausomybių. Kaip tai įmanoma?

Kai pradedu gerti kavą, tai negaliu jos atsisakyti be milžiniškų pastangų. Esu eilę metų rūkiusi, ir mesti buvo beprotiškai sunku. Jau beveik dešimtmetį nerūkau, o kartais dar prisimenu. Kartais mane įsuka priklausomybės nuo cukraus sūkurys, bet jis paleidžia lengviau. Tad atrodytų, jog esu linkusi į priklausomybes, jeigu viduje kažkas išsibalansuoja. Tačiau tuo pačiu turiu kantrybės, valią, vidinės jėgos pakelti didelius išbandymus, sunkiai dirbti, įgyvendinti pokyčius atlikti daug pareigų, neprarandant tikėjimo ir prasmės jausmo.

Kitiems gali atrodyti, na kaip tai įmanoma? Ji turi tokią valią, o nesusitvarko su saldumynų rijimu. Tai turbūt jai reikia nusiųsti nuorodą apie cukraus žalą, arba apie tai, kad viskas slypi mūsų neišspręstose emocijose, ji tiesiog kažko nežino! Ir viskas susitvarkys!

O man atrodo neįtikėtina, kai žmonės tik studijuoja, ir jiems yra sunku. Iš tiesų sunku, o ne pasimaivymui. Arba nesimoko, nedirba, tik augina vieną sveiką vaiką, ir jiems sunku.

Viena auginau sūnų, tuo pačiu dirbdama ir studijuodama, ir visada dar rasdavau laiko bei jėgų ir draugams. Dabar auginu mažąją, bet tuo pačiu dirbu su individualiais projektais, mokausi dvejuose kursuose naujų specialybių, pradėjau rašyti knygą, auginu daržoves ir pradedu kraustymąsi į užsienį.

Draugė sako: tai tu nežinai, kas yra sunku su vaiku…

Na kaip. Ar įmanoma nežinoti, kas yra sunku, kai viena su vaiku, jaunutė, diskriminuojama, nesaugi, be savo būsto, kraustydamasi iš nuomojamo būsto į nuomojamą, nežinodama, ką valgysi rytoj, bandai verstis metų metus, dirbdama vienoje intensyviausių ir daugiausiai streso keliančioje profesijoje? Ar įmanoma nežinoti, kas yra sunku, kai be jokio palaikymo kelis kartus per gyvenimą visiškai pakeiti profesiją ir aplinką, siekiant transformuoti gyvenimą ir pereiti į kitą lygmenį?

Aš žinau, kas yra sunku. Bet man sunku yra KITAIP, nei tai mano draugei. Ir kitaip, nei dar kitiems žmonėms. Man daug sunkiau būtų bandyti koncentruotis TIK į vaikų dalykus, nepildyti savo vidinio rezervo, kuris būtent man užsipildo tik puoselėjant gamtą, kažką auginant, domintis dvasiniais dalykais, studijuojant, dalijantis savo sukauptomis profesinėmis ir dvasinėmis žiniomis. Jeigu, taupydama jėgas, to nedaryčiau, labai greitai tapčiau baisiausiu savo ir artimųjų priešu. Tenka balansuoti kaip lyno akrobatei, kad tuo pačiu ir namiškiai galėtų įvykdyti savo darbus bei planus, ir vaikas būtų sotus dėmesio bei meilės.

Ir man ilgai (kol neatėjo reikiamos žinios) atrodė, jog visi viduje turi tą gyvą degančią ugnį, nesutramdomą smalsumą, troškimą sužinoti, mokytis, semti žinias, patirtį, perleisti viską per save, analizuoti, kontempliuoti, ir tuomet dalytis su kitais. Maniau, visi turi savyje tą valią imtis didelių, komplikuotų projektų, įgyvendinti pokyčius, keisti gyvenimą. Gal jie nežino, kad turi, arba tiesiog tingi pasinaudoti tuo, bet turi… Kodėl vieni nuo tokių pačių išbandymų palūžta, o kiti – sustiprėja?

Įvairūs „motyvatoriai“, išsiugdę trokštamą savybę arba susitvarkę nepageidaujamą problemą, įprotį, įtiki, kad visi gali padaryti tą patį ir tapti tokie patys. Tada tuo įtikinėja savo sekėjus.

Deja, dažniausiai mes žinome, kas yra ne visai gerai, kaip yra ir dėl ko, bet tai nepadeda. O kodėl?

Nes turime skirtingas „instaliuotas programas“. Į gyvenimą ateiname tikrai ne „balti popieriaus lapai“. Turime tam tikrų savybių bei galimybių rinkinius. Tas savybes, bruožus galime keisti, koreguoti, tobulinti, tačiau tik tam tikrame diapazone, galimybių ribose. Jeigu kalbant labai supaprastintai, jeigu žmogus yra tylus ir lėtas filosofas, norėdamas jis gali tai atidirbti, kad taptų aktyvesnis ir lengviau bendraujantis, tačiau spirgančiu nuo energijos lengvabūdžiu čiauškučiu jis netaps, kad ir kiek „motyvatorių“ jį ko mokytų.

Ir to nereikia. Mes ne veltui ateiname su tam tikromis „programomis“.

Tiesa, jos turi veikti kiek įmanoma harmoningai, negadinti kitiems žmonėms gyvenimo, nevarginti jų. Tiek tikrai turime dirbti su savimi. Jeigu kažkokia mūsų savybė realizuojasi iškreiptai, neharmoningai, tai neigiamai veikia artimųjų gerovę. Perspaudimai, kraštutinumai yra atgrasūs. Kol nešame tokią energiją į aplinką, negalime tikėtis, kad jausimės laimingi ir sėkmingi.

Iš esmės vadinamoji „meilė sau“ nėra visų savo trūkumų, ydų, priklausomybių pateisinimas ir „priėmimas“, bet nuoseklus darbas su savimi. Siekiant ne atitikti kažkokius standartus ar įvaizdžius, o pagerinti sąveiką su aplinkiniais, palengvinti ir harmonizuoti savo gyvenimą.

Jis harmonizuojasi mums visiems labai skirtingais būdais. Nors išeitys neretai slypi ne ten, kur mums atrodytų labai saldu ir norėtųsi… Tai viso gyvenimo kelionė.