Visi turime teisę bent retkarčiais sugrįžti į erdvę, kurioje galime atsikvėpti, atgauti jėgas, leisti sau būti jautriems.

Tiesiog nutilti ir pabūti ramybėje.

Pasinerti į save, į savo ryšio su aplinka pajautimą ir suvokimą, išgirsti intuiciją ir iš jos atsispirti naujam augimo etapui.

Leisti sau gyti, arba leisti sau negyti – taip, kaip tuo metu labiau tikra.

Pasisemti dvasinių žinių, šilumos, džiaugsmo.

Leisti sau nesidžiaugti, jeigu nesinori.

Pabėgti tam, kad vėl galėtume susijungti.

Priimti savo brendimo kaip asmenybės virsmo pokyčius.

Atsiverti tikėjimui.

Ir viso to nesureikšminti, nes tai tik dar viena stotelė ilgoje kelionėje.

Tai – viena iš tokių erdvių. Toks poilsio suolelis ten, kur pažįstame bei pripažįstame ir gera, ir bloga. Prisėski.